Vaikas ant asfalto (miesto vaikas) – „rizikos“ vaikas

Audronė Juodeikaitė

Santrauka


Dėl didesnių karjeros perspektyvų, atlyginimo, siekio užsimiršti ar kitų priežasčių intensyvėjanti žmonių migracija iš kaimo į miestą, iš mažo miestelio į didelį ir pan. skatina vis dažniau kalbėti apie socialinės aplinkos tinkamumą asmeniui. Pagrindinė šių svarstymų priežastis – augantys žmogžudysčių skaičiai, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo mastai, įvairūs savęs žalojimosi būdai ir pan., ypač plintantys tarp miestuose augančių vaikų. atsižvelgiant į paminėtos problemos didėjantį aktualumą, pažymėtina tai, kad ji dažniausiai analizuojama lyginant ne konkretų miestą ar šalį, bet pasauliniu mastu. Šį teiginį patvirtina M. H. Matthews (1992), R. Harto (1997), K. A. Motore (1996), C. A. Lyncho (1997), J. H. McKendricko (2000), s. L. Holloway, G. Valentine (2000), G. Philo, d. Millerio (2000) ir kt. moksliniai darbai. analizuojant įvairius paminėtų mokslininkų darbus, galima įžvelgti netiesiogiai jų suformuluotą pagrindinę konstantą – socialinė aplinka efektyviai funkcionuoja ir turi teigiamos įtakos asmeniui tik tuomet, kai ji yra subalansuota. Vis dėlto a. Oriairiarte (2002) teigia, kad žmonės per daug dažnai ignoruoja ne tik juos supančią aplinką (pvz.: žaidimų aikšteles, parkus, skverus ir kt.), bet ir pastatų bei gyvenamojoje aplinkoje juos supančių elementų tarpusavio išsidėstymą.

Galbūt šiems veiksniams per mažai dėmesio skiriama ne tik teoriniu, bet ir žmogaus, ypač vaiko, praktinių įgūdžių ugdyme? tačiau ar šių komponentų nebuvimas bei nesugebėjimas juos puoselėti iš tikrųjų yra pagrindas, lemiantis vaiko savijautą ir jo saviraiškos galimybes mieste?

Tyrimo problema apima tokius klausimus: kodėl socialinė aplinka, kuri yra apibrėžiama kaip žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos – šiandien praranda pozityvios sampratos pozicijas ir įgauna nesaugios ir grėsmingos vaiko vystymuisi aplinkos pavidalą? Kodėl analizuojant minėtą problemą ji nemažėja, bet tampa dar aktualesnė ir sudėtingesnė? ar vaikas, gyvenantis mieste, iš tikrųjų yra „pasmerktas“ didesnei rizikai nei kaime gyvenantis jo bendraamžis?

Šio straipsnio tikslas – atskleisti rizikos grupei priskiriamo vaiko, gyvenančio mieste, sampratą apie jį supančią socialinę aplinką. straipsnio objektas – „rizikos“ vaikas mieste. tyrimo metodai: literatūros analizė, turinio (content) analizė, lauko tyrimo metodas, lyginimas.

Straipsnio metodologinis pagrindas yra aplinkos koncepcinė nuostata, kad visi asmenybę ugdantys veiksniai sudaro vientisą socialinė edukacinę sistemą su daugeliu struktūrinių elementų ir bendrai veikdami siekia laipsniškai sumažinti asmenybės ir ją supančios aplinkos atitrūkimą (Buchler, 1955).

Straipsnyje, siekiant atskleisti esminių socialaus ir rizikos grupei priskiriamo vaiko skirtumų nebuvimą, tarpusavyje yra lyginami: 1) grafičių piešiniai iš paauglių dažniausių susibūrimo vietų mieste – naujų statybviečių, požeminių perėjų ir pan.;

2) netikimybiniu principu atsitiktinių grupių parinkimo būdu atrinkti 12–14 m. mokinių kūrybiniai darbai iš įvairių Kauno miesto mokyklų. tiriamųjų amžiaus pasirinkimą lėmė tai, kad šiame amžiaus tarpsnyje bendrojo ugdymo mokyklų ugdymo programose daugiausia dėmesio skiriama pasakų kūrimui.

Pirmoje straipsnio dalyje aptariamas vaikų grafičių piešimas gatvėje, trumpai paminimi trys šio meno rūšies tipai: užrašai; organizuotų gaujų piešiniai naudojant sutartinius ženklus (simbolius) ir mėgėjiški piešiniai. straipsnyje išsamiau aptariama trečioji (mėgėjiškų piešinių) rūšis, kuri geriausiai atskleidžia ir labiausiai yra orientuota į vaiko saviraiškos, saugumo, požiūrio į supančią aplinką sampratos poreikius ir kt. socialinius aspektus. siekiant patikrinti analizės metu pateiktų teiginių objektyvumą apie grafičių piešinius ir išsiaiškinti, ar skiriasi rizikos grupei priskiriamo ir socialines normas atitinkančio vaiko straipsnyje analizuojamų atsitiktiniu būdu pasirinkti mokinių rašto darbai. autorė pateikia tik keletą jų, tačiau daugumos vaikų kūriniuose dėsningai pasikartojančių trijų tematikų epizodus: vaiduoklių, svetimų namų ir „gatvės“ vaiko.

Antroje straipsnio dalyje ieškoma atsakymo į du probleminius klausimus: kokios vaiko socializacijos perspektyvos visuomenėje? Ko iš vaiko tikisi pati visuomenė?

Analizuojant vaiko socializacijos perspektyvas visuomenėje, pateikiami ir aptariami du šios aktualijos sprendimo būdai: orientacija į rizikos grupės vaiką ir orientacija į socializacijos procesą, tarpusavyje lyginant Lietuvos ir Vakarų šalių patirtį. Siekiant atsakyti į antrą probleminį klausimą, pateikiami vaiko aktyvumui didinti taikomi metodai bei iškylančios pagrindinės problemos, bandant juos įgyvendinti.

Trečioje dalyje, aptariant socialinių institutų, vykdančių prevencinę veiklą, aplinką, atsižvelgta į du analizės aspektus: a) socialinių institutų, atliekančių tiesiogines socialines funkcijas, pasiskirstymą ir veiklos kryptis; b) socialinę aplinką, kurioje gyvena vaikas. čia ieškoma atsakymų į keletą iškilusių klausimų: Kodėl pagrindinis visuomenės institutas, daugiausia kuriantis ir įgyvendinantis įvairias prevencines programas, yra tik mokykla? Koks yra pačios bendruomenės, kuriai priklauso vaikas, indėlis, sprendžiant vaiko socializacijos problemas jo gyvenamojoje aplinkoje? Kodėl rizikos grupei priskiriamam vaikui ugdyti sukurtos programos nėra efektyvios ir neduoda laukiamų rezultatų?

Ieškant atsakymų į straipsnyje pateiktus klausimus, atlikta literatūros, prevencinių programų analizė. tyrimo rezultatai parodė, kad:

Vaiko, gyvenančio mieste priskyrimas prie rizikos grupės, yra susijęs su keliomis priežastimis:

– per mažu suaugusiųjų pasitikėjimu juo bei netinkamai atrinkta ir vaikui perteikta informacija apie gyvenimo realijas;

– didėjančiais socialiniais kontaktais už šeimos ribų ir su tuo susijusiu sparčiu įvairių rizikos veiksnių gausėjimu, dėl per menko vaiko laisvalaikio užimtumo ir veiklos planavimo;

– susilpnėjusiais vaiko ryšiais su seneliais; tėvų netinkamai atliekamomis pareigomis bei funkcijomis.

• Lietuvoje vaiko socialinės problemos kyla dėl per mažo bendravimo su suaugusiais žmonėmis ir naujų saviraiškos galimybių stokos, tačiau vaiko ugdymas bei socialinių problemų sprendimas ir toliau orientuojamas ne į bendruomeniškumo, o į individualių asmens galių plėtojimą.

Vaiko nesaugumas ir nepasitikėjimas jį supančia aplinka yra būdingas visiems, ne tik rizikos grupėms priskiriamiems vaikams. Šiandien vaiko pagrindinės bendravimo formos visuomenėje yra: bėgimas nuo problemų, žalingų įpročių toleravimas ir savo jėgos demonstravimas prieš kitus.

• daugiausia įvairių prevencinių ir socialinės pagalbos programų yra vykdoma mokykloje bei NVO. Šios institucijos dėl jose dirbančių asmenų glaudžiausių ryšių su įvairiais visuomenės nariais įvairiose visuomeninėse bendruomenėse tampa pagrindinėmis socialinius kontaktus palaikančiomis ir plėtojančiomis socialinėmis įstaigomis. Vis dėlto minėtos institucijos dėl savo tiesioginės paskirties ar gebėjimų atsižvelgti į visuomenės narių poreikius dažniausiai vykdo edukacines (pvz.: mokymo, švietimo, informavimo ir kt.) funkcijas.

• Per mažą vykdomų prevencinių programų efektyvumą galima sieti su atskirų visuomenės narių, ypač rizikos grupei priskiriamų vaikų, dirbtino išskyrimo iš jį supančios aplinkos.

Esminiai žodžiai: rizikos vaikas, gatvė, rizikos veiksnys, visuomenė.


Visas tekstas:

PDF (English)