Mokykla kaip socialinės įterpties bendruomenė: įtraukiamosios strategijos

Monika Miliušienė, Vaiva Zuzevičiūtė

Santrauka


Pastaraisiais metais Lietuvos visuomenė ir institucijos patiria pokyčių, kurie galėtų būti aiškinami ne tik kaip keičiantys pačią Lietuvos valstybę, bet taip pat ir globaliu mastu. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę įvyko daug reikšmingų struktūrinių, ekonominių, socialinių bei politinių pokyčių. Valstybė gali vadintis laisva ir demokratine tik tada, kai ji sėkmingai remia ir palaiko demokratinio valdymo taisykles visuomenėje. Taigi besikeičianti socialinė sistema ir naujų tradicijų kūrimasis reikalauja tam tikro laiko bei pastangų. Pasak I. Zaleskienės, valstybė turėtų išplėsti „teigiamus“ pasirinkimus ir paramą kiekvienam individui, užtikrinant, kad nebūtų pažeistas lygių galimybių principas. Kita vertus, individas turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą, pasirinkdamas individualų gyvenimo stilių bei kurdamas pilietišką visuomenę. Tačiau šiandien dar galima pastebėti demokratinių tradicijų stoką Lietuvos mokyklose, šeimose, bendruomenėse, darbo vietose ir t. t.

Mokslinė problema šiame straipsnyje apibrėžiama šiuo probleminiu klausimu: kokios švietimo strategijos skatina glaudžios bendruomenės kūrimą mokyklos lygmenyje?

Tyrimo objektas – švietimo strategija glaudžiai bendruomenei kurti.

Veiklos tyrimo atvejo studija (kiekybinis ir kokybinis tyrimai) buvo įgyvendinama ketverius metus (2007–2012), tačiau šiame straipsnyje pristatomi tik kokybinio tyrimo rezultatai.

Straipsnyje pristatomos dvi pozicijos remiantis dviejų autorių – P. Bourdieu ir E. Durkheimo – požiūriais į švietimo vaidmenį socialinės sanglaudos kūrimo procese. Remiantis P. Bourdieu, industrializuotų visuomenių švietimo sistemų funkcija yra legitimuoti klasinę nelygybę. Švietimo sistemos sėkmę lemia kultūrinis kapitalas, kurį turi aukštesnio socialinio sluoksnio atstovai. Taigi vaikams, kurie yra iš žemesnio socialinio sluoksnio šeimų, nesėkmė mokykloje dažniausiai yra neišvengiamas dalykas. Tuo tarpu E. Durkheimas mato mokyklą ne kaip legitimuojančią nelygybes, bet kuriančią socialinę sanglaudą. Švietimo funkcija, anot šio autoriaus, yra kurti solidarumo jausmą visuomenėje. Švietimas turėtų perduoti bendrąsias vertybes ir normas, būdingas bendrai gerovei ugdant visateisį ir visavertį kiekvieną visuomenės narį. Pasak E. Durkheimo, mokykla yra aktyvi ir daug prisidedanti prie glaudžios visuomenės kūrimo.

įtraukiamojo švietimo skatinimas turėtų būti laikomas vienu pagrindinių šiandienio ugdymo krypčių. Švietimas, besiremiantis priėmimo ir visų besimokančiųjų įtraukimo įvairovės principais, turėtų būti įgyvendinamas taip, kad kiekvienas asmuo, nepaisant jo kilmės, socialinio-ekonominio statuso, tautybės, negalios, lyties ir t. t. būtų gerbiamas. Mokyklos–šeimos–bendruomenės bendradarbiavimas turėtų būti laikomas viena esminių švietimo strategijų, prisidedančių prie glaudžios bendruomenės kūrimo.

Apibendrinant kokybinio tyrimo duomenų analizę, išskiriamos atskirtį didinančios, atskirtį mažinančios bei neutralios strategijos.

Esminiai žodžiai: įtraukiamasis švietimas, glaudi bendruomenė, bendradarbiavimas, strategija


Visas tekstas:

PDF (English)