Fotografija specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo procese

Vaidotas Grigas

Santrauka


Pažinti specialiųjų poreikių turinčius asmenis – tai pažinti skirtumus. Tokie asmenys gali turėti mąstymo, regos, klausos, judėjimo problemų. Pažinti tokių žmonių poreikius ir leisti jiems tobulėti ir prisitaikyti – didelė užduotis ugdytojams ir specialistams. Ugdymo tikslais vartojamas toks apibrėžimas: ypatingieji vaikai ir suaugę yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų (Hallahan, 2003). Labai svarbu, jog asmenys, turintis specialiųjų poreikių, būtų ugdomi nuo vaikystės (arba nuo negalios pradžios). Taip būtų užtikrinta asmens raida ir gebėjimai. Specialiojo ugdymo reikia todėl, kad šie žmonės labai skiriasi nuo daugumos asmenų vienu ar keliais tokiais požymiais: jie gali būti protiškai atsilikę, turėti klausos ar regos sutrikimų, fizinių negalių, komunikacijos sutrikimų, patyrę smegenų traumas.

Ugdymo metodologija gerokai pažengė į priekį. Specialistai, dirbdami su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, taiko įvairius metodus, kurie padeda asmeniui geriau pažinti save, kitus ir aplinką. XIX–XX a. vykę visuomeniniai-kultūriniai pokyčiai darė įtaką meno terapijos atsiradimui. Susidomėta vaikų ir proto negalią turinčių žmonių kūryba. Meno terapija – sistemingas, tikslingai organizuojamas procesas, kurio metu specialistas padeda klientui palaikyti ar atgauti fizinį ir dvasinį sveikatingumą. Jau Platonas pabrėžė meno svarbą ugdant žmogų – jis teigė, kad menas gali ugdyti ir gerąsias, ir blogąsias žmogaus savybes (Platonas, 2010). Taip pat nekyla abejonių dėl fotografijos panaudojimo tikslų. Fotografija kaip meno terapijos elementas specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdyme pradėtas taikyti neseniai. Fotografija yra viena iš meno terapijos sričių, kuri padeda asmeniui į aplinką pažvelgti kitaip, pasitelkus fotografiją parodyti savo stipriąsias puses, atsiverti, sustiprinti pasitikėjimą savimi, realizuoti savo sugebėjimus ir pomėgius. Fotografija plačiai taikoma užsienio šalyse ugdymo procesų metu, psichoterapiniuose užsiėmimuose, taip pat reabilitacijoje, sprendžiant asmenines ugdytinių bei klientų problemas. Mokslinės literatūros lietuvių kalba apie fotografijos terapijos panaudojimą nėra, tačiau į šią sritį smarkiai gilinasi JAV ir Rusijos mokslininkai. Fotografijos panaudojimo galimybes atskleidžia S. Luis (2006), A. I. Kopytinas (2006), S. Sontag (2000), M. Barbi (2006), J. Weiser (2010), J. Lavrinec (2007) ir kiti. Nors fotografijos terapijos metodas yra tiriamas ir pateikiamas kaip specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo priemonė, tačiau praktikoje mažai naudojamas. Todėl fotografijos terapijos panaudojimas specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdyme yra labai aktuali tema šiomis dienomis.

Esminiai žodžiai: fotografija, specialieji poreikiai, ugdymas(is).

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/su.2017.6


Visas tekstas:

PDF