Modernaus mokslo vystymosi etosas

Agamali K. Mamedov, Viktorija V. Rybakova

Santrauka


Straipsnyje svarstomi mokslininko augančios socialinės atsakomybės už mokslinius tyrimus klausimai. Kadangi mokslo ir technologijų raida turi didelę įtaką visuomenei ir jos nariams, tyrėjai neturi teisės kelti grėsmės dabarties ir ateities kartoms. Mokslas ir technologijos metodai veikia asmenį iš vidaus, taip, kad pats asmuo tapo šio darbo produktu. Genetiniai tyrimai, embrionų tyrimai, genų inžinerija ir klonavimas leidžia žmonėms kurti ir keisti gamtos savybes, plėtoti jų biologinį pobūdį bet kokiu būdu. Straipsnyje aptariami mokslinių studijų etiniai kriterijai.

Autorių teigimu, visuomeninis mokslininkų vaidmuo istorijos raidoje pakito nuo anksčiau aukštai vertintų „didelio proto meistrų“ iki „naujojo proletariato“. Jei anksčiau mokslininkai buvo savotiška uždara kasta, slepianti žinias dėl „informacijos nutekėjimo“, terminas „masinis mokslas“ tapo tiek pat populiarus kaip ir „masinė kultūra“. Modernusis mokslas suformavo naujas vertybes: visuotinę mokslinių paradigmų sklaidą, dėmesingumą ne tik visuomeniniam, bet ir kasdieniam gyvenimui, žinių pragmatizavimą ir utilizavimą. Augantys mokslinės etikos reikalavimai tampa taisyklėmis, moralinių standartų rėmais, ribojančiais mokslo bendruomenių, kuriančių intelektualinį produktą, veiklą. Šias taisykles sudaro universalizmas, kolektyvinis naudojimas, nesuinteresuotumas, taip pat racionalumas ir emocinis neutralumas. Taip akademinis pasaulis sukūrė etišką mokslininką, bent jau universitetiniame lygmenyje.

Esminiai žodžiai: mokslininko socialinė atsakomybė, mokslininko etika, mokslo bendruomenė, mokslo moraliniai standartai.


DOI: http://dx.doi.org/10.15823/su.2015.40


Visas tekstas:

PDF (English)