Sampratos „emancipacija“ interpretaciniai vartojimo aspektai

Nijolė Čiučiulkienė, Nijolė Bankauskienė

Santrauka


Samprata „emancipacija“, susiformavusi dar Romos imperijoje, šiandien plečia savo turinį, įgyja naujų atspalvių, keičia nusistovėjusias, tradicines ribas. Greita mokslų raida, tarpdalykinės mokslo tendencijos suteikia šiai sampratai naujų integralių, kartais netgi metaforiškų prasmių. Tradiciškai samprata „emancipacija“ Lietuvoje skelbiamuose mokslo darbuose ir straipsniuose asocijuojasi su konkrečiais emancipacijos faktais. Tačiau XX a. pab. – XXI a. pr., pradėjus plačiau ir išsamiau kalbėti apie mokymo / mokymosi paradigmų santykio kaitą edukologijoje, sumanios visuomenės kūrimą, vis dažniau susiduriama su emancipuotos asmenybės samprata. Norint aiškiai suprasti emancipuotai asmenybei keliamus reikalavimus, svarbu apibrėžti emancipacijos esmę. Šiame straipsnyje pateikiama enciklopedijų, žodynų ir istorinių šaltinių turinio analizė, kurioje išryškėjusi semantinė sampratos „emancipacija“ traktuotė toliau suponuoja teisinius, socialinius, filosofinius ir edukacinius šios sampratos interpretacinius aspektus. Teisiniuose aspektuose išryškėja pilnamečio, ekonomiškai savarankiško žmogaus gyvenimo kokybės juridinis įteisinimas; socialinis aspektas išryškina išsivadavimo iš anksčiau susiformavusių nuostatų, klaidų ar įvairių apribojimų reikšmę asmens socialinei realizacijai, filosofinis aspektas atskleidžia žmogaus gebėjimą kurti kultūrą, remiantis argumentacine moralia komunikacine praktika, o edukacinis emancipacijos aspektas akcentuoja asmens gebėjimo ugdyti „savąjį balsą“, gebėjimą rinktis ir daryti sprendimus, vertinti žinias, atsižvelgiant į jų validumą, produktyvumą, teisingumą ir aktualumą.

Esminiai žodžiai: samprata, emancipacija, interpretaciniai aspektai.


DOI: http://dx.doi.org/10.15823/su.2015.39


Visas tekstas:

PDF